Kodėl emocijų valdymas – ne tik suaugusiųjų reikalas
Prisimenu, kaip mano keturmetė dukra kartą parduotuvėje gulėjo ant grindų ir rėkė taip, kad visi apsisukdavo. Aš stovėjau šalia, visiškai pasimetusi, ir galvojau: „Dieve, kodėl niekas manęs to nemokė?” Vėliau supratau – niekas ir jos to nemokė. Emocijos vaikams yra kaip stichija, kuri užplūsta iš niekur, ir jie tiesiog nežino, ką su tuo daryti.
Mes dažnai tikimės, kad vaikai patys išmoks valdyti savo jausmus, bet tai tarsi tikėtis, kad vaikas išmoks plaukti, niekada neįlipęs į vandenį. Emocinis intelektas nėra įgimtas – jis ugdomas, treniruojamas, praktikuojamas. Ir žinote ką? Tai gali būti net smagu, jei žinai, kaip.
Šiame straipsnyje nerasite sterilių psichologijos terminų ar teorinių konstrukcijų. Čia – tikros veiklos, kurias galite pradėti naudoti šiandien, nesvarbu, ar jūsų vaikas dar tik mokosi kalbėti, ar jau eina į pradinę mokyklą.
Mažyliai (2-4 metai): kai emocijos yra didesnes už patį vaiką
Šiame amžiuje vaikai dar tik pradeda suprasti, kad tie keisti dalykai, kurie vyksta jų viduje, turi pavadinimus. Jie neišprotauja tyčia – jie tiesiog neturi įrankių susitvarkyti su tuo, kas vyksta.
1. Emocijų veidrodis
Tai paprasčiausia veikla, kurią galite daryti bet kada. Stovite priešais veidrodį su vaiku ir rodote emocijas. „Žiūrėk, dabar aš piktas!” – suriečiate kaktą. „O dabar aš laimingas!” – šypsotės. Prašote vaiko pakartoti. Vėliau klausiate: „O kaip tu jaučiesi dabar?”
Kodėl tai veikia? Nes vaikai šiame amžiuje mokosi per imitaciją. Jie dar negali abstrakčiai mąstyti apie jausmus, bet gali juos atpažinti veide – ir savo, ir kitų.
2. Spalvų nuotaikos
Paruoškite keturis skirtingų spalvų popieriaus lapus. Pavyzdžiui: raudonas – piktas, mėlynas – liūdnas, geltonas – laimingas, žalias – ramus. Kiekvieną dieną vaikas gali pasirinkti spalvą, kuri atitinka jo nuotaiką. Nebūtina gilintis į priežastis – tiesiog pripažinti, kad jausmas egzistuoja.
Mano draugė tai darė su savo trejų metų sūnumi, ir po kelių savaičių jis pats pradėjo sakyti: „Mama, aš šiandien raudonas.” Tai buvo pirmasis žingsnis link to, kad jis galėtų išreikšti, kas vyksta viduje.
3. Pūskis ir burbulas
Kai vaikas pradeda nervintis ar pykti, mokykite jį giliai įkvėpti (tarsi užpučiant didelį burbulą) ir lėtai iškvėpti (tarsi leisdami orą iš baliono). Galite net kartu pūsti muilo burbulus – tai ir praktika, ir žaidimas.
Tai ne tik nuramina – tai moko vaikus, kad jie patys gali daryti kažką, kas padeda jiems jaustis geriau. Tai labai svarbus įgūdis, kurį jie nešiosis visą gyvenimą.
4. Jausmų krepšelis
Sudėkite į krepšelį įvairių žaisliukų ar daiktų. Kiekvienas daiktas simbolizuoja emociją. Pliušinis meškiukas – kai noriu apkabinimo, minkšta pagalvėlė – kai noriu būti ramus, garsus žaislas – kai turiu daug energijos. Vaikas gali pasirinkti daiktą, kai jaučia tam tikrą emociją.
Ikimokyklinis amžius (4-6 metai): emocijos gauna vardus ir istorijas
Šiame amžiuje vaikai jau gali kalbėti apie savo jausmus, bet vis dar jiems reikia konkretumo. Abstrakčios sąvokos dar neveikia taip gerai kaip istorijos, žaidimai ir vaidinimai.
5. Emocijų orai
Sukurkite namų „orų stotį”. Vaikas gali parodyti, kokie jo vidiniai orai: saulėta (laimingas), debesuota (truputį liūdnas), lietinga (labai liūdnas), audra (piktas), vėjuota (susijaudinęs). Galite net pasidaryti specialų „orų ratą” su rodykle.
Kas įdomu – tai veikia ir suaugusiems. Kartais lengviau pasakyti „šiandien manyje audra”, nei bandyti aiškinti, kodėl viskas erzina.
6. Jausmų detektyvai
Žiūrėdami knygas ar multikus, sustokite ir paklausite: „Kaip manai, kaip dabar jaučiasi šis personažas? Kodėl?” Tai mokys vaiką atpažinti emocijas kituose, o tai – pagrindas empatijai.
Galite žaisti ir atvirkščiai: jūs parodote kokią nors emociją, o vaikas turi atspėti, kas nutiko. „Mama atrodo liūdna… Gal jai kas nors skaudžią pasakė?”
7. Pykčio išleidimo stotis
Sukurkite specialią vietą, kur vaikas gali saugiai išleisti pyktį. Tai gali būti pagalvė, kurią galima mušti, popierius, kurį galima plėšyti, plastilinas, kurį galima gniaužti. Svarbu paaiškinti: „Pykti – normalu. Bet mes negalime mušti žmonių ar daužyti daiktų. Vietoj to, galime padaryti TAI.”
Viena mama pasakojo, kad jos sūnus turėjo „pykčio kampą” su bokso kriaušę. Kai jis jautė, kad tuoj sprogsta, eidavo ten ir mušdavo kriaušę. Po kelių minučių grįždavo ramesnis ir galėdavo kalbėti apie tai, kas jį supykdė.
8. Jausmų kūno žemėlapis
Nubrėžkite kūno kontūrą ant didelio popieriaus lapo. Paprašykite vaiko parodyti, kur jis jaučia skirtingas emocijas. Kur jaučiasi pyktis? Gal krūtinėje? O baimė? Gal pilve? Tai padeda vaikams susieti fizines sensacijas su emocijomis.
Jaunesni mokyklinio amžiaus vaikai (6-9 metai): kai emocijos tampa sudėtingesnės
Šiame amžiuje vaikai jau supranta, kad galima jaustis kelis dalykus vienu metu, kad emocijos turi priežastis, ir kad skirtingos situacijos reikalauja skirtingų reakcijų. Bet jiems vis dar reikia praktikos.
9. Emocijų dienoraštis
Nebūtinai rašytinis – gali būti piešinių dienoraštis. Kiekvieną vakarą vaikas gali nupiešti, kaip jautėsi per dieną. Galite kartu apie tai pakalbėti: „O, matau, čia nupiešei daug raudonos spalvos. Kas nutiko?”
Viena mokytoja pasakojo, kad jos klasėje vaikai turėjo „nuotaikų žurnalus”, ir tai padėjo jai pastebėti, kada kuris vaikas kovoja su sunkumais, net jei jis apie tai nekalbėjo.
10. „Kas būtų, jei…” žaidimas
Sukuriate įvairias situacijas ir aptariate, kaip galima reaguoti. „Kas būtų, jei draugas paimtų tavo žaislą be leidimo?” „Kas būtų, jei gautum blogą pažymį?” „Kas būtų, jei kas nors iš tavęs juoktųsi?”
Svarbu aptarti ne tik VIENĄ teisingą atsakymą, bet kelias galimybes. „Galėtum pasakyti mokytojui, arba galėtum pats jam pasakyti, kaip jaučiesi, arba galėtum pirma nusiraminti ir tik tada kalbėti.”
11. Emocinis termometras
Nubrėžkite termometrą nuo 1 iki 10. Mokykite vaiką įvertinti savo emocijų intensyvumą. „Kiek piktas esi dabar? 3? Gerai, tai dar galime susitvarkyti ramiai. O jei būtų 8, ką galėtume padaryti, kad nenukristum į 10?”
Tai mokys vaikus atpažinti savo emocijas ankstyvojoje stadijoje, kol dar galima jas valdyti, o ne tada, kai jau viskas sprogo.
12. Kvėpavimo technikų rinkinys
Šiame amžiuje vaikai jau gali išmokti sudėtingesnių kvėpavimo technikų. „Kvadrato kvėpavimas”: įkvėpk 4 sekundes, sulaikyk 4 sekundes, iškvėpk 4 sekundes, sulaikyk 4 sekundes. Arba „5-5-5″: įkvėpk per nosį 5 sekundes, sulaikyk 5, iškvėpk per burną 5.
Galite net sukurti „ramybės įrankių dėžutę” su kortelėmis, kuriose aprašytos skirtingos technikos. Kai vaikas jaučiasi priblošktas, gali pasirinkti kortelę ir išbandyti.
Vyresni pradinukai (9-12 metų): emocinis intelektas gilinasi
Šiame amžiuje vaikai jau gali mąstyti apstrakčiai, suprasti sudėtingas emocines situacijas ir pradėti prisiimti atsakomybę už savo reakcijas. Bet jiems vis dar reikia vadovavimo – ypač artėjant paauglystei.
13. Minčių detektyvai
Mokykite vaikus pastebėti ryšį tarp minčių, jausmų ir elgesio. „Kai galvoju, kad visi manęs nekenčia, kaip jaučiuosi? Liūdnai. Ir ką tada darau? Užsidaru kambaryje. O kas būtų, jei pagalvočiau kitaip?”
Tai labai svarbu, nes šiame amžiuje vaikai pradeda formuoti mąstymo šablonus, kurie gali būti arba naudingi, arba žalingi. Jei išmoksite juos atpažinti dabar, vėliau bus daug lengviau.
14. Problemų sprendimo žingsniai
Sukurkite aiškią problemų sprendimo schemą:
1. Kas nutiko? (faktai, ne interpretacijos)
2. Kaip aš jaučiuosi dėl to?
3. Kodėl taip jaučiuosi?
4. Kokios mano galimybės?
5. Kokios kiekvienos galimybės pasekmės?
6. Ką pasirinkiu daryti?
Užrašykite šiuos žingsnius ir pakabinkite kur nors matoma vietoje. Kai vaikas susiduria su problema, galite kartu pereiti per šiuos žingsnius.
15. Empatijos pratybos
Šiame amžiuje vaikai jau gali suprasti, kad kiekvienas žmogus turi savo istoriją. Kai vaikas skundžiasi kažkuo, paklausite: „Kodėl manai, jis taip pasielgė? Kas galėjo vykti jo gyvenime?” Tai ne pateisinimas blogam elgesiui, bet bandymas suprasti, kad žmonės dažnai elgiasi blogai, kai patys jaučiasi blogai.
Galite žiūrėti filmus ar skaityti knygas ir aptarinėti personažų motyvacijas. „Kodėl manai, jis taip pasielgė? Kaip jis jautėsi? Ar galėjo pasielgti kitaip?”
Kas iš tikrųjų padeda (ir kas ne)
Per tuos metus, kai bandau padėti savo vaikams valdyti emocijas, supratau keletą dalykų, kurie iš tikrųjų veikia – ir keletą, kurie tik atrodo, kad turėtų veikti.
Kas NEVEIKIA:
Sakyti „nusiramink” – tai tarsi sakyti „nustok jaustis taip, kaip jaučiesi”. Niekas niekada nenurimsta, kai jam liepiama nusiraminti.
Neigti jausmus – „čia nieko baisaus”, „nėra ko verkti”, „tu per daug jaudinies”. Vaikui tai siunčia žinutę, kad jo jausmai neteisingi ar nereikšmingi.
Bausti už emocijas – vaikas negali kontroliuoti to, ką jaučia. Jis gali mokytis kontroliuoti, kaip reaguoja, bet pats jausmas nėra jo kaltė.
Kas VEIKIA:
Pripažinti jausmą – „matau, kad tu labai piktas dabar”. Tai ne sutikimas su elgesiu, bet pripažinimas, kad jausmas egzistuoja.
Būti pavyzdžiu – vaikai mokosi ne iš to, ką mes sakome, o iš to, ką mes darome. Jei mes patys šaukiame, daužome duris ir nevaldomai reaguojame, vaikai darys tą patį.
Praktikuoti reguliariai – emocijų valdymas yra įgūdis, kaip ir bet kuris kitas. Negalima tikėtis, kad vaikas išmoks jį per vieną pokalbį. Reikia praktikos, klaidų, dar daugiau praktikos.
Kalbėti apie savo jausmus – kai jūs atvirai sakote „mama šiandien jaučiasi pavargusi ir truputį irzli”, jūs rodote vaikui, kad suaugusieji taip pat turi jausmus, ir kad apie juos galima kalbėti.
Kai viskas vis tiek eina ne taip (ir tai normalu)
Būsiu atvira – net žinodama visus šiuos žaidimus ir technikas, mano vaikai vis tiek kartais išprotėja. Vis tiek būna dienų, kai niekas neveikia, kai visi verkia (įskaitant mane), ir kai aš galvoju, kad esu pati blogiausia mama pasaulyje.
Ir žinote ką? Tai normalu. Emocijų valdymas nėra tobulumas. Tai ne taip, kad vaikas išmoksta šių įgūdžių ir niekada daugiau nebeišsiveda. Tai procesas, kelionė, nuolatinė praktika.
Kartais svarbiausia, ką galime padaryti, yra tiesiog būti šalia. Kai vaikas verkia dėl, atrodytų, nieko, nebandyti to „sutvarkyti”, tiesiog pasakyti: „Aš čia. Aš su tavimi. Kai būsi pasirengęs, galėsime apie tai pakalbėti.”
Prisimenu vieną vakarą, kai mano sūnus, tuomet septynmetis, verkė dėl to, kad jo draugas žaidė su kitu vaiku. Mano pirmasis instinktas buvo pasakyti: „Tai nieko tokio, tu turi daug draugų.” Bet vietoj to aš tiesiog apsikabinau jį ir pasakiau: „Tau liūdna. Jaučiasi, lyg būtum pamirštas.” Jis verkė dar kelias minutes, o paskui nusiramino ir pradėjo kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų jį jaudino.
Kartais vaikams nereikia, kad mes išspręstume problemą. Jiems tik reikia, kad mes patvirtintume, jog jų jausmai realūs ir svarbūs.
Ir dar vienas dalykas – nesijaudinkite, jei nedarote visų šių veiklų. Net jei išbandysite tik vieną ar dvi, tai jau daugiau, nei daugelis. Emocinis intelektas nėra dar vienas dalykas jūsų „tobulos tėvystės” sąraše. Tai tiesiog dar vienas būdas padėti savo vaikui gyventi laimingesnį, sveikesnį gyvenimą.
Pradėkite nuo to, kas atrodo paprasta. Gal tai bus emocijų veidrodis su mažyliu, gal emocijų termometras su pradinuku. Neturi būti tobula. Neturi būti kiekvieną dieną. Tiesiog turi būti.
Ir kai per dešimt metų jūsų vaikas, užuot daužęs duris, pasakys: „Mama, man reikia minutės nusiraminti”, jūs žinosite, kad tai veikė. Gal ne kiekvieną kartą, gal ne tobulai, bet veikė.
