Kodėl emocinis intelektas tapo dar viena tėvystės mada
Pastaruoju metu emocinis intelektas tapo tokiu pat būtinu tėvystės atributu kaip ir ekologiški žaislai ar montesori pedagogika. Visi kalba apie EI, visi nori jį ugdyti, bet ar tikrai suprantame, kas tai yra? Dažnai susidaro įspūdis, kad tai dar vienas būdas tėvams jaustis kaltiems, jei vaikas nesugebėjo ramiai suvaldyti pyktį darželyje.
Tiesą sakant, emocinis intelektas nėra kažkas naujo ar revoliucingo. Mūsų senelės neturėjo šio termino, bet puikiai suprato, kad vaiką reikia guosti, kai jam skauda, ir padėti įvardyti jausmus. Problema ta, kad šiuolaikinė tėvystė tapo labai technokratiška – ieškome metodikų, pratimų, sistemų, nors dažnai pakaktų tiesiog būti su vaiku čia ir dabar.
Vis dėlto, jei jau kalbame apie emocinį intelektą, vertėtų suprasti, kad tai ne tik gebėjimas atpažinti emocijas. Tai sudėtingas įgūdžių rinkinys: gebėjimas valdyti savo jausmus, suprasti kitų emocijas, motyvuoti save, kurti santykius. Ir taip, šiuos dalykus galima ugdyti, bet ne per sterilias „pratybas”, o per gyvenimą.
Kūdikystė: kai emocijos yra viskas
Nuo gimimo iki metų vaikas yra grynų emocijų būtybė. Jis neturi kitų komunikacijos būdų, tik verksmą, šypseną, kūno įtampą. Daugelis tėvų šiame etape daro klaidą – bando „nelepinti” vaiko, bijodami, kad jis taps manipuliatoriumi. Štai kur prasideda nesusipratimai.
Kūdikis negali manipuliuoti. Jo smegenys dar neturi tokių galimybių. Kai jis verkia, jam tikrai reikia pagalbos – galbūt fizinės (alkanas, šlapias), galbūt emocinės (baisu, vienišas). Ignoruojant verkiantį kūdikį, mes nemokome jo „būti stipriam”, o tik mokomės, kad pasaulis nereaguoja į jo poreikius.
Praktiškai šiame amžiuje emocinio intelekto ugdymas atrodo labai paprastai: reaguokite į vaiko signalus. Imkite ant rankų, kalbėkite ramiu balsu, žiūrėkite į akis. Kai keičiate sauskelnę ir vaikas verkia, galite pasakyti: „Matau, kad tau nepatinka, kai šalta. Tuoj baigiu, ir bus geriau.” Taip, jis nesupranta žodžių, bet girdi toną, jaučia, kad jo būsena pastebėta.
Dar vienas svarbus dalykas – leiskite sau rodyti emocijas. Jei esate pavargę ir nusiminę, nebūtina dėvėti kaukės. Vaikas jau dabar mokosi iš jūsų veido išraiškų, balso intonacijų. Jei jaučiatės prastai, galite pasakyti: „Mama šiandien pavargusi, bet mes kartu susidorosime.” Autentiškumas yra svarbesnis už dirbtinį pozityvumą.
Ankstyvasis amžius: emocijų vardijimas kaip supergebėjimas
Nuo metų iki trejų prasideda tikrasis emocinis chaosas. Vaikas pradeda suprasti, kad yra atskiras asmuo su savo norais, bet dar neturi jokių įrankių valdyti savo jausmus. Rezultatas – histerijos dėl netinkamos spalvos puodelio ar dėl to, kad bananų negalima vėl „suklijuoti”.
Čia prasideda tikrasis emocinio intelekto ugdymo darbas, ir jis nėra lengvas. Daugelis tėvų šiame etape nori, kad vaikas tiesiog nustotų verkęs, todėl bando nukreipti dėmesį, pasiūlyti saldainį ar tiesiog ignoruoti. Bet štai ką svarbu suprasti: emocija, kuri nebuvo pripažinta, neišnyksta. Ji lieka viduje kaip neišsprogusi bomba.
Vietoj to, kad bandytumėte nutraukti isterijos, pabandykite ją pavadinti. „Tu labai piktas, nes nenori eiti namo iš žaidimų aikštelės.” Skamba paprastai, bet daugeliui tėvų tai labai sunku. Mes patys neišmokome vardyti savo emocijų, todėl neturime šio žodyno.
Praktinis patarimas: susikurkite emocijų žodyną. Pradėkite nuo bazinių – piktas, liūdnas, laimingas, išsigandęs. Paskui plėskite – nusivylęs, pavydus, susierzinęs, neramus. Kai skaitote knygas, rodykite į veidelius ir klauskite: „Kaip manai, ką jaučia šis zuikutis?” Bet svarbiausia – vardykite savo emocijas. „Mama šiandien sunerimusi dėl darbo” arba „Tėtis džiaugiasi, kad kartu žaidžiame.”
Dar vienas dažnas klausimas – ar leisti vaikui pykti? Atsakymas: taip, bet ne bet kaip. Pyktis yra normali emocija, bet mušimas, daužymas, kandžiojimas – ne. Galite pasakyti: „Suprantu, kad esi piktas, bet mušti negalima. Gali trypti kojomis, gali stipriai pasakyti, kad piktas, gali nupiešti pikčiausią paveikslą.” Taip vaikas mokosi, kad emocijos yra priimtinos, bet elgesys turi ribas.
Ikimokyklinis amžius: kai draugai tampa svarbūs
Nuo trejų iki penkerių metų vaikas pradeda aktyviai bendrauti su bendraamžiais, ir čia emocinis intelektas tampa itin svarbus. Darželyje prasideda konfliktai dėl žaislų, nesusipratimai, pirmieji draugystės ir išdavystės jausmai. Kaip tėvas ar mama, jūs stebite iš šalies ir dažnai jaučiatės bejėgiai.
Pirmiausia – neskubėkite gelbėti. Kai vaikas ateina su skundu, kad „Jokūbas neduoda žaisti su mašinėle”, vietoj to, kad eitumėte spręsti konflikto, paklauskit: „Ir kaip tu dėl to jaučiesi? Ką galėtum padaryti?” Tai ne abejingumas, o erdvės suteikimas vaikui pačiam mąstyti apie sprendimus.
Žinoma, jei vyksta fizinis smurtas ar akivaizdus patyčios, reikia įsikišti. Bet dauguma vaikų konfliktų yra mokymosi galimybės. Vaikas, kuris išmoksta pasakyti „Man nepatinka, kai tu atimi mano žaislą” arba „Gal galime žaisti kartu?”, įgyja įgūdžių, kurie pravers visą gyvenimą.
Šiame amžiuje puikiai veikia vaidmenų žaidimai. Galite žaisti su lėlėmis ar žaisliniais gyvūnėliais ir modeliuoti įvairias situacijas. „Meškiukas labai nori žaisti su kamuoliuku, bet kiškis jau žaidžia. Ką meškiukas galėtų padaryti?” Leiskite vaikui sugalvoti sprendimus, net jei jie nėra tobuli. Procesas svarbesnis už rezultatą.
Dar vienas svarbus aspektas – empatijos ugdymas. Bet ne per moralizavimą („Kaip tau būtų, jei…”), o per tikrą susidomėjimą kitais. Kai matote gatvėje verkiantį vaiką, galite pasakyti: „Matau, tas berniukas verkia. Kaip manai, kodėl?” Kai skaitote knygą, diskutuokite apie veikėjų jausmus. Kai žiūrite animacinį filmą, padarykite pauzę ir paklauskit: „Kodėl Elza taip pasielgė? Ką ji galėjo jausti?”
Priešmokyklinis amžius: sudėtingėjančios emocijos
Penkerių-šešerių metų vaikas jau turi gana išvystytą emocinį pasaulį, bet vis dar trūksta savireguliacijos įgūdžių. Jis gali suprasti, kad piktas, bet vis dar gali mesti daiktus ar sušukti ką nors įžeidžiančio. Čia prasideda subtilesnio emocinio intelekto ugdymas.
Vienas iš svarbiausių dalykų šiame amžiuje – mokytis atpažinti emocijų priežastis. Vaikas gali būti piktas ne todėl, kad sesuo paėmė jo žaislą, o todėl, kad pavargo, alkanas ar jautėsi ignoruojamas visą dieną. Padėkite vaikui matyti šiuos ryšius: „Pastebiu, kad tu labai greitai supyksti vakarais. Gal tau reikia anksčiau vakarieniauti?”
Taip pat svarbu pradėti kalbėti apie sudėtingesnes emocijas. Pavyzdžiui, pavydas – labai dažnas, bet retai aptariamas jausmas. Vaikas gali pavydėti draugui naujo dviračio ar sesers dėmesio. Vietoj to, kad sakytumėte „Nereikia pavydėti”, pripažinkite jausmą: „Suprantu, tau norėtųsi tokio dviračio kaip Mantui. Pavydas yra normalus jausmas, bet svarbu, ką su juo darome.”
Praktinis pratimas šiam amžiui – „emocijų termometras”. Nupieškite termometrą su skalėmis nuo 1 iki 10 ir padėkite vaikui įvertinti savo emocijų stiprumą. „Koks tavo pyktis dabar? Trijukė ar aštuoniukė?” Tai padeda vaikui suprasti, kad emocijos nėra tik „yra” ar „nėra”, jos turi intensyvumą. Ir kad mažesnį pyktį lengviau suvaldyti nei didžiulį.
Dar vienas svarbus įgūdis – raminimosi strategijos. Bet ne tos, kurias suaugusieji primeta („Eik į savo kambarį ir nurimk”), o tos, kurias vaikas pats pasirenka. Galite kartu sukurti „raminimosi rinkinį”: minkštas žaislas, kurį galima apkabinti, popieriaus lapai ir pieštukai, kad galėtų piešti savo jausmus, kvepiantis pagalvėlis, galbūt net mažas smėlio laikrodis, kurį žiūrint galima giliai kvėpuoti. Leiskite vaikui eksperimentuoti ir atrasti, kas jam padeda.
Septynmečiai: emocinis intelektas susiduria su realybe
Apie septynerių metų vaikas pradeda mokyklą, ir jo emocinis pasaulis susiduria su naujais iššūkiais. Čia jau ne tik draugystės ir konfliktai, bet ir akademinis spaudimas, palyginimas su kitais, pirmieji nesėkmės jausmai. Emocinis intelektas tampa ne prabanga, o išgyvenimo įrankiu.
Vienas iš didžiausių šio amžiaus iššūkių – mokytis susidoroti su nesėkme. Vaikas, kuris visą gyvenimą buvo giriamas už „protingumą” ar „talentą”, staiga supranta, kad kažkas skaito geriau, kažkas greičiau sprendžia uždavinius. Kaip jūs reaguojate į šias situacijas, labai formuoja vaiko emocinį intelektą.
Venkite tuščių paguodų („Tu vis tiek geriausias”) arba mažinimo („Tai nesvarbu”). Vietoj to pripažinkite jausmą: „Matau, kad tau liūdna, nes Emilija perskaitė knygą greičiau. Tai gali būti nusivylimas.” Ir tada padėkite vaikui mąstyti konstruktyviai: „Ką galėtum padaryti, jei nori skaityti greičiau? O gal yra kitų dalykų, kuriuose tu stiprus?”
Šiame amžiuje taip pat svarbu kalbėti apie socialines emocijas – gėdą, kaltę, pasididžiavimą. Šios emocijos yra sudėtingos, nes susijusios su tuo, kaip mus mato kiti. Vaikas gali gėdytis, kad padarė klaidą prie lentos, arba jausti kaltę, kad supykdė draugą. Padėkite jam suprasti, kad šios emocijos yra normalios, bet jos neapibrėžia jo kaip asmens.
Praktinis patarimas: įveskite „dienos apžvalgos” ritualą. Vakare, prieš miegą, paklauskit ne „Kaip buvo mokykloje?” (į ką dažniausiai atsakoma „Gerai”), o „Kokią emociją labiausiai jaustei šiandien?” arba „Kas šiandien buvo sunkiausia?” Tai ne apklausa, o pokalbis. Pasidalinkite ir savo diena, savo emocijomis. Vaikas turi matyti, kad suaugusieji taip pat turi sudėtingų jausmų ir su jais tvarkosi.
Ką daryti, kai viskas eina ne pagal planą
Dabar apie tai, ko dauguma straipsnių nemini. Galite daryti viską „teisingai” – vardyti emocijas, ugdyti empatiją, kurti raminimosi strategijas – ir vis tiek jūsų vaikas gali turėti emocijų protrūkių, elgtis „blogai”, nesugebėti susitvarkyti su jausmais. Ir tai normalu.
Emocinis intelektas nėra vakcina nuo sunkių emocijų ar sudėtingo elgesio. Tai įrankių rinkinys, bet vaikas (ir suaugęs) vis tiek kartais pasirenka netinkamus įrankius arba visai jų nenaudoja. Tai ne jūsų kaip tėvo ar mamos nesėkmė.
Be to, kiekvienas vaikas yra skirtingas. Kai kurie vaikai yra emociškai jautresni, jiems sunkiau reguliuoti jausmus – tai gali būti temperamento, neurologijos ar kitų veiksnių pasekmė. Jei matote, kad vaikui tikrai sunku, nevenkit profesionalios pagalbos. Vaikų psichologas ar terapeutas nėra paskutinė instancija, kai viskas subyrėjo, o partneris padedant vaikui augti.
Dar viena nepatogi tiesa – jūs negalite ugdyti vaiko emocinio intelekto, jei patys jo neturite. Jei jūs sprogstate dėl mažiausio dalyko, ignoruojate savo jausmus arba negalite pripažinti klaidų, vaikas mokysis būtent iš to. Ne iš to, ką sakote, o iš to, ką darote.
Todėl geriausias patarimas – dirbkite su savimi. Mokykitės atpažinti savo emocijas, raskite savo raminimosi būdus, išmokite atsiprašyti, kai perkopiate ribas. Vaikas, kuris mato tėvą sakantį „Atsiprašau, aš per stipriai sureagavau, buvau pavargęs ir nusivylęs”, mokosi daugiau nei iš šimto paskaitų apie emocijų valdymą.
Kai emocinis intelektas tampa gyvenimu, o ne užduotimi
Grįžtant prie pradžios – emocinis intelektas neturėtų būti dar viena užduotimi tėvų sąraše, dar vienu dalyku, kurį reikia „padaryti teisingai”. Tai turėtų būti natūrali jūsų šeimos gyvenimo dalis, kaip kartu valgymas ar pasivaikščiojimai.
Geriausi emocinio intelekto ugdymo momentai vyksta ne per specialius pratimus, o per kasdienes situacijas. Kai kartu ruošiate vakarienę ir kažkas nepavyksta. Kai žiūrite filmą ir diskutuojate apie veikėjų pasirinkimus. Kai grįžtate iš darbo pavargę ir pasakote vaikui, kaip jaučiatės. Kai vaikas pyksta ant sesers ir padedant jam rasti būdą išspręsti konfliktą.
Taip pat svarbu nepamiršti, kad vaikystė nėra tik pasiruošimas suaugusiam gyvenimui. Vaikas neturi būti emociškai protingas tam, kad ateityje taptų sėkmingu suaugusiuoju. Jis turi teisę būti vaiku – kartais neracionaliu, pernelyg emocionaliu, impulsyviu. Jūsų darbas ne sukurti tobulą, visada save kontroliuojantį mažą suaugusįjį, o padėti vaikui pažinti save ir pasaulį aplink.
Galiausiai, emocinis intelektas – tai ne tik gebėjimas valdyti neigiamas emocijas. Tai ir gebėjimas džiaugtis, juoktis, būti dėkingam, jausti susižavėjimą. Kartais mes taip susitelkiame į „problemų sprendimą”, kad pamirštame švęsti geras emocijas. Leiskite sau ir vaikui būti kvailai laimingiems dėl mažų dalykų. Šokite po lietumi, juokitės iš kvailų pokštų, džiaukitės kartu. Tai taip pat emocinio intelekto dalis – galbūt net svarbiausia.
