Sena liaudies išmintis sako: „šiluma bėga pro stogą, šaltis lenda pro grindis.” Mūsų seneliai neturėjo nei termovizorių, nei energetinių sertifikatų – bet jie intuityviai žinojo tai, ką šiuolaikiniai inžinieriai patvirtina prietaisais: namas praranda šilumą per silpniausias vietas, ir tos vietos dažniausiai yra viršuje ir apačioje.
Šiandien turime tikslius įrankius tai išmatuoti. Ir rezultatai dažnai patvirtina tai, ką seneliai sakė virtuvėje prie arbatos – tik su konkrečiais skaičiais.
Kur bėga šiluma
Tipinis nerenovuotas Lietuvos individualus namas praranda šilumą maždaug taip: trisdešimt–trisdešimt penki procentai per stogą ir palėpę, dvidešimt penki–trisdešimt procentai per sienas, penkiolika–dvidešimt procentų per langus ir duris, dešimt–penkiolika procentų per grindis ir pamatus, ir penki–dešimt procentų per ventiliaciją.
Skaičiai kiekvienam namui skirtingi, bet proporcijos panašios. Ir štai kas svarbu: renovuojant visada protingiau pradėti nuo viršaus – nuo stogo ir palėpės šiltinimo – nes ten prarandama daugiausiai.
„Pirma užlopykit stogą, paskui galvosit apie sienas” – taip pasakytų bet kuris kaimo meistras. Ir jis būtų teisus.
Sertifikatas kaip renovacijos kompasas
Prieš pradedant bet kokią renovaciją rekomenduojamas energetinio naudingumo sertifikavimas – ne dėl formalumo, o dėl informacijos. Sertifikatas tiksliai parodo, kurios namo dalys prarasdina daugiausiai energijos ir kur investicija duos didžiausią grąžą.
Tai kaip gydytojo diagnozė prieš gydymą. Nesigydomate „nuo visko iš karto” – pirmiausia sužinote, kas skauda, ir tada gydote konkrečią problemą. Su namu – lygiai taip pat. Šiltinti sienas, kai stogas praleidžia trečdalį šilumos, yra kaip gerti vaistus nuo galvos skausmo, kai problema – akys.
Kas duoda didžiausią efektą
Kiekvieno namo situacija unikali, bet bendra tendencija aiški. Palėpės šiltinimas – paprasčiausias ir pigiausias darbas, kuris duoda didžiausią grąžą. Dvidešimt–trisdešimt centimetrų mineralinės vatos ant palėpės grindų kainuoja kelis šimtus eurų ir sumažina šilumos praradimą pro stogą perpus ar daugiau.
Langų keitimas – brangesnis, bet labai juntamas. Seni vieno stiklo langai praleidžia penkis–šešis kartus daugiau šilumos nei šiuolaikiniai trisluoksniai. Keitimas kainuoja tūkstančius, bet atsiperka per penkerius–septynerius metus vien šildymo ekonomija.
Fasado šiltinimas – didžiausia investicija, bet ir didžiausias bendras efektas. Dešimt–penkiolika centimetrų termoizoliacijos ant fasado pakelia namo energetinę klasę vienu–dviem lygiais.
Energinio naudingumo sertifikatas po renovacijos
Po renovacijos verta atnaujinti sertifikatą – ne tik dėl to, kad senas nebeatspindi tikrosios būklės, bet ir dėl to, kad aukštesnė klasė yra konkretus turto vertės padidėjimas. Namas, kurio klasė pakilo nuo E iki C, yra vertingesnis rinkoje – ir tai matyti tiek pirkėjų susidomėjime, tiek kainoje.
Be to, atnaujintas sertifikatas yra įrodymas bankui, draudimui ir potencialiems pirkėjams, kad renovacija buvo atlikta ir davė rezultatą – ne tik žodžiais, o dokumentuotai.
Senelių išmintis ir šiuolaikiniai įrankiai
Mūsų seneliai neturėjo terminių kamerų, bet jie žinojo, kur pučia. Jie kamšo tarpelius, dengė palėpes šiaudais, klijavo popierių ant langų ir kūreno pečių taip, kad šiluma liktų kambaryje kuo ilgiau.
Šiandien turime geresnius įrankius ir medžiagas – bet principas tas pats: sužinok, kur bėga šiluma, ir užkamšyk. Tik dabar „užkamšyti” reiškia ne popieriaus juostą ant lango, o profesionalų šiltinimą su dešimtmečių garantija. Ir pirmasis žingsnis – sužinoti tikrąją savo namo būklę. Visa kita seka po to.
Ir kaip sakydavo seneliai: „geriau taisyti stogą sausą dieną nei laukti, kol lys.” Lygiai taip pat ir su energetika – geriau sužinoti savo namo būklę tada, kai nėra skubu, nei tada, kai jau reikia parduoti, nuomoti ar renovuoti. Ramybė ir planavimas visada kainuoja mažiau nei skubėjimas ir streikimas.
